Vakarinės tylos valandos
Kaip aš sukūriau ritualą, kuris padeda man paleisti dieną ir užmigti ramiai.
Ilgą laiką mano vakarai buvo chaotiški. Baigiu darbą – ir tada „dar vienas epizodas“, „dar vienas laiškas“, „dar vienas patikrinimas telefono“. Miegas ateidavo sunkiai. O rytas – su nuovargiu.
2022-ųjų rudenį aš nusprendžiau, kad vakaras turi turėti ribą. Ne todėl, kad „reikia miego“. O todėl, kad norėjau jausti, kad diena baigėsi. Kad aš turiu teisę nustoti.
Mano vakarinis ritualas
Maždaug 21:00 aš pradedu „uždaryti dieną“. Pirmiausia – išjungiu kompiuterį. Tada – telefoną dedu į kitą kambarį (arba bent jau ekraną žemyn). Tada – užplikau ramunėlių arbatą.
Tada – sėdžiu tyliai. Kartais skaitau popierinę knygą. Kartais – tiesiog sėdžiu ir žiūriu į žvakės liepsną. Kartais – užsirašau tris dalykus, už kuriuos esu dėkinga tą dieną. Ne todėl, kad „reikia būti dėkingam“. O todėl, kad tai padeda paleisti mintis.
Po 30–40 minučių aš einu miegoti. Ir miegas ateina lengviau. Nes diena jau „uždaryta“.
„Vakaras nėra laikas būti naudingam. Vakaras yra laikas būti ramiu.“
Ką tai davė
Po kelių mėnesių aš pastebėjau, kad rytas tapo kitoks. Aš nebeprabundu su mintimis apie vakarykščius darbus. Aš prabundu su jausmu, kad naktis buvo mano. Ir tai keičia visą dieną.
Vakarinis ritualas man yra ne apie „geresnį miegą“. Jis apie ribą. Apie tai, kad aš turiu teisę sakyti „užteks“ sau pačiai.
Jei norite sukurti savo vakarinį ritualą – pradėkite nuo vieno dalyko. Nuo vienos ribos. Galbūt tai bus telefonas. Galbūt – arbata. Galbūt – penkios minutes tylos. Svarbu, kad tai būtų jūsų pasirinkimas.