Ne ta, kurią žmonės tikisi išgirsti. O ta, kurią aš pati atradau per daugelį metų tylos ir bandymų.
Gimiau Airijoje, mažame miestelyje netoli Dublino. Mano vaikystė buvo pilna vėjo, lietaus ir knygų. Mama kepdavo duoną kiekvieną savaitgalį, o tėtis mokė mane atpažinti paukščius pagal balsą. Galbūt todėl vėliau taip traukė paprasti dalykai.
Po universiteto įsidarbinau leidykloje. Penkiolika metų praleidau tarp rankraščių, terminų ir kavos puodelių. Man patiko darbas, bet pamažu jis pradėjo ryti mane. Vieną 2017-ųjų pavasarį po ypač sunkaus projekto aš tiesiog nebegalėjau. Atsikėliau ryte ir supratau, kad nebežinau, kas man patinka.
Tą vasarą pardaviau butą Dublino centre. Draugai manė, kad išprotėjau. Nusipirkau seną nedidelį namelį netoli Waalwijk Nyderlanduose – tylioje gatvelėje su dideliu sodu. Ten pirmą kartą per daugelį metų pradėjau girdėti savo mintis.
Pirmus dvejus metus aš beveik nekalbėjau su žmonėmis. Vaikščiojau po miškus, sodinau daržoves, kepiau duoną pagal senus receptus, kuriuos radau senose olandiškose knygose. O tada atsitiko Lietuva.
Mano geriausia draugė iš vaikystės – lietuvė. Ji pakvietė mane į savo tėvų sodybą Dzūkijoje. Ten, tarp pušynų ir ežerų, aš pirmą kartą pajutau, ką reiškia „būti“. Ne „daryti“. Ne „pasiekti“. Tiesiog būti.
Pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Ne todėl, kad norėjau gyventi Lietuvoje, o todėl, kad norėjau suprasti, kaip žmonės, kurie tiek išgyveno, vis dar moka taip gražiai kalbėti apie paprastus dalykus. Skaitydavau lietuvių poetus originalo kalba. Bandžiau rašyti pati.
2022 metais pradėjau šį dienoraštį. Iš pradžių – tik sau. Tada – keliems draugams. O dabar – visiems, kurie ieško ne greitų sprendimų, o lėto, sąmoningo buvimo.
„Aš nesu ekspertė. Aš esu žmogus, kuris kasdien bando gyventi truputį sąmoningiau. Ir dalinuosi tuo, kas man padeda.“
— Lisa O'Neill
Gyvenu tarp Nyderlandų ir Lietuvos. Pavasarį ir vasarą – Lietuvoje, arčiau gamtos. Rudeniop grįžtu į savo namelį Waalwijk. Rašau ryte, kai namas dar tylus. Po pietų vaikštau arba dirbu sode. Vakare skaitau arba rašau laiškus skaitytojams.
Mano didžiausias atradimas per šiuos metus – kad laimė nėra kažkas, ko reikia siekti. Ji yra pasekmė. Pasekmė to, kaip mes elgiamės su savo rytais, su maistu, su savo dėmesiu, su savo vienatve.
Šis dienoraštis – mano būdas tai prisiminti. Ir galbūt padėti jums prisiminti tai patiems.