Kodėl aš vaikštau, o ne bėgu
Bėgimas niekada man nepatiko. Vaikščiojimas tapo mano laisve.
Mokykloje mane vertė bėgioti. Treneris sakė, kad tai naudinga. Klasės draugai bėgo greičiau. Aš – lėčiau. Ir kiekvieną kartą po bėgimo jausdavau tik vieną dalyką – palengvėjimą, kad jau baigta.
Kai suaugau, bandžiau bėgioti „sau“. Pirkau bėgimo batelius. Atsisiunčiau programėlę. Bėgau parke. Ir vėl – jausdavau tik palengvėjimą, kai baigdavau. Nieko daugiau.
Vaikščiojimo atradimas
2021-ųjų vasarą Lietuvoje, Dzūkijoje, aš pradėjau vaikščioti. Ne todėl, kad norėjau „sportuoti“. O todėl, kad norėjau pamatyti mišką. Pirmą dieną nuėjau tris kilometrus. Antrą – penkis. Trečią – septynis. Ir staiga supratau: aš ne „darau pratimus“. Aš tiesiog einu.
Vaikščiojant mintys ateina lėtai. Jos turi laiko atsirasti ir išnykti. Aš matau medžius, paukščius, šviesos žaismą ant žemės. Aš girdžiu savo žingsnius. Ir kažkodėl tai man duoda daugiau nei bet koks bėgimas.
Vaikščiojimas neturi tikslo „sudeginti kalorijas“. Jis turi tikslą „būti“. Ir kai aš einu be tikslo „pasiekti“, aš pasiekiu kažką svarbesnio – ramybę.
„Vaikščiojimas yra vienintelis judėjimas, kuris man niekada neatrodo kaip darbas.“
Mano vaikščiojimo taisyklės
Aš neturiu taisyklių. Kartais einu ryte. Kartais – vakare. Kartais su knyga kišenėje. Kartais – su tuščia galva. Kartais einu greitai. Kartais – labai lėtai, beveik stoviniuoju.
Svarbiausia, kad tai yra mano pasirinkimas. Niekas manęs neverčia. Niekas nesako, kiek kilometrų „reikia“. Aš einu, kai noriu. Ir tai daro judėjimą maloniu, o ne privalomu.
Jei bėgimas jums patinka – bėkite. Jei ne – galbūt vaikščiojimas yra jūsų kelias. Svarbu ne tai, ką daro kiti. Svarbu tai, kas jums duoda laisvės jausmą.